Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Naujienos

Bankas vartotojams privalo paaiškinti, kaip nuo valiutos kurso svyravimo gali keistis jų mokamos kredito įmokos

Bankas vartotojams privalo paaiškinti, kaip nuo valiutos kurso svyravimo gali keistis jų mokamos kredito įmokos
2021-09-02

Šiandien Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą, kuriame pasisakė dėl kredito davėjo (banko) pareigos mokėti kredito gavėjui palūkanas, kai sutartyje nustatytos maržos ir kintamos palūkanų normos suma tampa neigiamas skaičius. Byloje taip pat buvo vertintos vartojimo kredito sutarčių sąlygos sąžiningumo aspektu.

Ginčas tarp šalių kilo dėl kredito sutarčių aiškinimo bei sudarytų vartojimo kredito sutarčių sąlygų atitikties sąžiningumo (skaidrumo) reikalavimui. Ieškovai (kredito gavėjai) ir atsakovas (kredito davėjas) sudarė vartojimo kredito sutartis dėl kredito užsienio valiuta (Šveicarijos frankais) bei numatė taikyti kintamą palūkanų normą LIBOR CHF. Ieškovų vertinimu, LIBOR CHF tapus neigiamai, bankas nuskaičiuodavo didesnes įmokas, nei nurodyta sutartyje, t. y. nesumažindavo bendros kredito įmokos neigiamų palūkanų suma. Be kita ko, byloje teismas ex officio (savo iniciatyva) vertino, ar sudarytų vartojimo kredito sutarčių sąlygos yra sąžiningos.

Byloje ieškovai prašė pakeisti (modifikuoti) su banku sudarytas kredito sutartis, pakeičiant valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus paskolos išdavimo dienos kursu. Taip pat visas įmokas, kurias atliko ieškovai Šveicarijos franko valiuta kreditui grąžinti, perskaičiuoti į eurus įmokos mokėjimo dienos kursu. Ieškovų vertinimu, atsakovas pažeidė kredito sutarties nuostatas, nes neskaičiavo neigiamų palūkanų, todėl ieškovai taip pat prašė pripažinti, kad bankas pažeidžia sudarytas sutartis netinkamai skaičiuodamas įmokas, ir įpareigoti banką ateityje įmokas skaičiuoti atsižvelgiant į neigiamas palūkanas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovų ir banko sudarytose kredito sutartyse nėra aiškaus susitarimo, pagal kurį kredito davėjas (bankas) turėtų pareigą mokėti neigiamą palūkanų dalį kredito gavėjams (mažinti kredito įmokas priskaičiuota neigiama maržos ir kintamos palūkanų normos suma). Teismas atkreipė dėmesį, kad palūkanų mokėjimo pareiga sutartyse nustatyta išimtinai tik kredito gavėjams. Teismas pažymėjo, kad sutarties sąlygos aiškinamos kartu, o ne atskirai viena nuo kitos. Teismo vertinimu, sutartyse įtvirtinta sąvoka „mokėjimo grafikas“, pagal kurią šiame grafike turi būti nurodytos bendros kiekvieną mėnesį grąžintinos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų sumos, yra aiškinamojo pobūdžio ir tiesiogiai nekuria šalims teisių bei pareigų. Teismas konstatavo, kad kredito sutarčių nuostatose nebuvo numatyta, kad tuo atveju, kai kintama palūkanų dalis tampa didesnė už maržą (bendra suma – neigiamas skaičius), bankas turi pareigą šia suma mažinti ir pačią kredito įmoką, t. y. mokėti palūkanas kredito gavėjams.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagrindinės ginčo kredito sutarčių sąlygos dėl paskolos valiutos Šveicarijos frankais nėra sąžiningos, t. y. jos vartotojams nebuvo išreikštos pakankamai aiškiai ir suprantamai, vartotojai ginčo sutarčių sudarymo metu iš pateiktos apibendrinto pobūdžio informacijos negalėjo spręsti dėl pagrindinės sutarties sąlygos jiems tenkančių konkrečių ekonominių padarinių bei bendros kredito kainos, taip pat negalėjo įvertinti, kaip ir kokiu mastu priklausomai nuo valiutos kurso svyravimo gali keistis jų mokamos kredito įmokos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bankas, siekdamas įgyvendinti informavimo pareigą, negali vartotojams pateikti tik apibendrinto pobūdžio teiginio apie valiutų kursų svyravimo riziką, konkrečiais pavyzdžiais nepaaiškinęs, kokius padarinius (įmokų pasikeitimus) valiutos kurso svyravimas gali sukelti.

„Siekiant, kad pagrindinės sutarčių sąlygos būtų aiškios ir suprantamos vartotojams, būtina pateikti artimiausias valiutos kurso svyravimo prognozes ir paaiškinti, kokį poveikį konkretus prognozuojamas valiutos kurso kitimas turėtų konkrečioms vartotojų mokamoms kredito įmokoms“, – teigia teismas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aiškumas dėl pagrindinės sutarties sąlygos padarinių būtų pasiektas, jei finansų įstaigos sumodeliuotų galimus palankius ir nepalankius vartotojams valiutos kurso svyravimo scenarijus, pavyzdžiui, pateikiant informaciją vartotojams, kaip keistųsi būsimos konkrečios vartotojo mokamos kredito įmokos valiutai atpigus, taip pat kokios konkrečios įmokos susidarytų susiklosčius vartotojui nepalankiam scenarijui, t. y. užsienio valiutai smarkiai pabrangus. Nagrinėjamu atveju bankas tokios informacijos vartotojams nepateikė.

Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nesąžininga sutarties sąlyga sukūrė ryškią šalių teisių ir pareigų neatitiktį, ieškovų reikalavimą modifikuoti sutartis tenkino ir pakeitė kredito valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus, taip pat pakeitė bazinę palūkanų normą iš LIBOR CHF į EURIBOR. 

Teisėjų kolegija nurodė, kad nors pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nesąžiningą sutarties sąlygą galima keisti tik dispozityvia nacionalinės teisės norma arba šalių sutarimu pasiekta nauja sutarties sąlyga, tačiau nagrinėjamu atveju, nesant tokio pobūdžio normos ir šalims kitaip nesusitarus, nesąžiningos sutarties sąlygos pakeitimas pagal ieškovų reikalavimą (valiutos keitimas į nacionalinę, o ne į kitą užsienio valiutą) nesukliudys pasiekti 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais siekiamų tikslų. 

Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną, tačiau per tris mėnesius kasacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Nuotr. Artūro Jendovickio