Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Vieningo visai šaliai apeliacinės instancijos teismo - Apeliacinių Rūmų įkūrimas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes, skelbdama ,,atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”.


Šis aktas tapo pagrindu vėlesnės Lietuvos valstybės raidai, o kartu ir naujajai Lietuvos teismų santvarkai. Pastarąją įteisino pirmasis, iškart po Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių Lietuvos valstybės tarybos priimtas 1918 m. lapkričio 28 d. įstatymas, pavadintas Laikinuoju Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymu. Minėto įstatymo nuostatos numatė trijų pakopų bendrųjų teismų sistemą. Žemiausią teismų grandį sudarė taikos teismai, antrąją - apygardų teismai, o aukščiausioji teisminė instancija buvo Vyriausiasis Tribunolas.


Netrukus buvo pastebėta, jog nustatytoji teismų sistema turi trūkumų. Iš pradžių buvo įsteigti tik du apygardos teismai (Kauno ir Marijampolės), o trečiasis (Vilniaus) įsteigtas 1920 m. taip ir nepradėjo veikti. Vyriausiasis Tribunolas kaip kasacinės instancijos teismas buvo sudarytas tik 1921 metais ir tik dėl bylų, kurias buvo išnagrinėję taikos teismai. Tuo pat metu Vyriausiasis Tribunolas buvo ir apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo apygardos teismai. Taigi bylos dėl sunkesnių nusikaltimų ir sudėtingesnių civilinių ieškinių galėjo būti nagrinėjamos dviejose teismų instancijose, o mažesnės reikšmės bylos, kurias kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo taikos teismai – trejose instancijose.


Vienas žymiausių tarpukario Lietuvos teisininkų Vyriausiojo Tribunolo teisėjas Jurgis Byla rašė, jog būtent toks teismų organizacijos nepilnumas ir netobulumas sudarė sąlygas teismų santvarkos įstatymą pakeisti, tad pradedant 1924 metais, buvo parengti keli šio įstatymo projektai.


1933 m. liepos 11 d. buvo priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, kuris šiuo metu ne be pagrindo laikomas itin aukšto lygio teisės aktu tiek jo formos, tiek turinio prasme. Neatsitiktinai esminės minėto įstatymo nuostatos tapo pagrindu rengiant 1992 m. teismų įstatymą ir tebėra aktualios.


1933 m. Teismų santvarkos įstatymas nustatė keturių pakopų bendrųjų teismų sistemą: apylinkių teismai, apygardų teismai, Apeliaciniai Rūmai ir Vyriausiasis Tribunolas. Taigi viena svarbiausių šio įstatymo novelų laikytinas vieningo visai šaliai apeliacinės instancijos teismo - Apeliacinių Rūmų įsteigimas.


Išimtinai instituciniu požiūriu šiuo metu veikianti bendrųjų teismų sistema yra tokia pat, kaip ir veikusi tarpukario Lietuvoje 1933 – 1940 metais. Kaip matysime, Apeliacinių Rūmų kompetencija tokią išvadą ne tik kad sustiprina, bet, drąsiai galime teigti – patvirtina. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo įsteigimas 1995 m. sausio 1 d. laikytinas tarpukario Lietuvoje veikusio vieningo visai šaliai apeliacinės instancijos teismo - Apeliacinių Rūmų atkūrimu.