Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Apeliacinių Rūmų kompetencija

Kaip jau minėta, 1933 m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymu be kitų tikslų buvo siekiama įtraukti į bendrosios kompetencijos teismų sistemą trūkstamą ir naują grandį – vieną visai šaliai apeliacinės instancijos teismą. Minėto įstatymo 18 straipsnis numatė, jog ,,Apeliaciniai Rūmai yra apeliacinė instancija byloms, kurias sprendžia apygardų teismai pirmąja instancija“. Kaip matome, iš esmės ta pati nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Teismų įstatymo 21 straipsnio 1 punkte (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. I-480 red.).

 

Pagal 1919 m. sausio 16 d. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 20 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 1933 m. rugsėjo 15 d., apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo civilines bylas, kuriose ieškinio suma buvo didesnė kaip 5000 rublių (10 000 markių), tačiau vėliau visos civilinės bylos buvo teismingos apylinkės teismams, tad Apeliaciniai Rūmai civilines bylas apeliacine tvarka nagrinėjo tik laikinai, kol bus išspręstos bylos, kurios pagal anksčiau veikusias civilinio proceso įstatymo nuostatas buvo pradėtos apygardos teismuose. Tačiau reikėtų pažymėti, jog tarpukario Lietuvos teisinėje literatūroje visų civilinių bylų teismingumas apylinkės teismams buvo kritikuojamas. Štai žymus tarpukario Lietuvos teisininkas advokatas Viktoras Fridšteinas 1939 metais siūlė keisti 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo 16 straipsnį nustatant, jog apygardos teismas yra pirmosios instancijos teismas: ,,a) ieškiniams, kurių kaina peršoka 10.000 Lt, arba kurie negali būti įkainoti; b) byloms, einančiom iš prekybos teisenos įstatymo <…>” Po tokios reformos, anot V.Fridšteino, tereikėtų Apeliaciniuose Rūmuose įsteigti Civilinių bylų skyrių ir perkelti į Rūmus keletą teisėjų iš apygardos teismų. Tačiau nepaisant to, jog minėtų pataisų nespėta įgyvendinti, Apeliaciniai Rūmai nagrinėjo civilines bylas per visą savo veiklos laikotarpį, ir tai aiškiai atsispindi žemiau pateiktose lentelėse apie bylų eigą Apeliaciniuose Rūmuose.

 

Apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamuosiuose įstatymuose buvo numatyta bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas, išskyrus bylas dėl nusikaltimų prieš valstybės saugumą, taip pat bylas dėl valstybės ir vietos savivaldybių tarnautojų tarnybinių nusikalstamų veikų, nepaisant gresiančios bausmės dydžio, išskyrus bylas, kurios teismingos Vyriausiajam Tribunolui (baudžiamosios bylos dėl aukštesniųjų valstybės valdininkų (Respublikos Prezidento, Ministrų) padarytų tarnybinių nusikaltimų)). Taigi apygardos teismų kaip pirmosios instancijos teismų išnagrinėtas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka nagrinėjo Apeliaciniai Rūmai.

 

Tačiau Apeliaciniai Rūmai nebuvo išimtinai apeliacinės instancijos teismas (tas pats pasakytina ir apie šiuo metu veikiantį Lietuvos apeliacinį teismą). 1933 m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymo 19 straipsnis numatė, jog ,,Apeliaciniai Rūmai yra teismas baudžiamosioms byloms dėl nusikalstamųjų darbų, padarytų valstybės teritorijoje arba užsienyje prieš valstybės saugumą”. Be to, pagal 20 straipsnio nuostatas Apeliaciniai Rūmai buvo kompetentingi nagrinėti ir tas bylas, ,, <…> kurias jiems paveda kiti įstatymai.”

 

Tarpukario Lietuvoje galiojo 1864 m. carinės Rusijos civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymai, kurie nacionaliniais Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsižvelgiant į tarpukario Lietuvos teisės sistemos specifiką, buvo daugelį kartų taisyti ir keisti.

 

Baudžiamojo proceso įstatymo 277 straipsnis reglamentavo kvotos ir tardymo nutraukimo tvarką. Tuo reikalu prokuroras privalėjo surašyti nutarimą, kurį nukentėjusysis per dvi savaites nuo pranešimo apie nutarimo priėmimą dienos galėjo apskųsti Vyriausiajam Tribunolui (nuo 1933 m. rugsėjo 15 d. – Apeliaciniams Rūmams), kuris tokius skundus sprendė tvarkomajame posėdyje. Be to, Apeliaciniai Rūmai nagrinėjo skundus dėl apygardos teismų nutarimų ir prokurorų išvadų nutraukti kaltinamąjį persekiojimą. Skundą Apeliaciniams Rūmams nukentėjusysis galėjo paduoti per vieną mėnesį nuo apygardos teismo nutarimo paskelbimo.

 

Pagal Civilinio proceso įstatymo 1331 straipsnį Apeliaciniai Rūmai taip pat buvo ,,kaip instancija, leidžianti išieškoti nuostolių atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų, prokurorų ir kt. teismo valdininkų veiksmų“.