Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Apeliacinių Rūmų kompetencija

Informacija atnaujinta 2020-12-14 19:30:37

Tarpukario Lietuvoje apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėjo civilines bylas, kuriose ieškinio suma buvo didesnė kaip 5 000 rublių (10 000 markių), tačiau vėliau visos civilinės bylos buvo teismingos apylinkės teismams, tad Apeliaciniai Rūmai civilines bylas apeliacine tvarka nagrinėjo tik laikinai, kol buvo išspręstos bylos, kurios pagal anksčiau veikusias civilinio proceso įstatymo nuostatas buvo pradėtos apygardos teismuose.

Apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamuosiuose įstatymuose buvo numatyta bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas, išskyrus bylas dėl nusikaltimų prieš valstybės saugumą, taip pat bylas dėl valstybės ir vietos savivaldybių tarnautojų tarnybinių nusikalstamų veikų, nepaisant gresiančios bausmės dydžio, išskyrus bylas, kurios teismingos Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui (baudžiamosios bylos dėl aukštesniųjų valstybės valdininkų (Respublikos Prezidento, ministrų) padarytų tarnybinių nusikaltimų). Apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, išnagrinėtas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka nagrinėjo Apeliaciniai Rūmai.

Apeliaciniai Rūmai nebuvo išimtinai apeliacinės instancijos teismas (tas pats pasakytina ir apie šiuo metu veikiantį Lietuvos apeliacinį teismą). 1933 m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatyta, kad ,,Apeliaciniai Rūmai yra teismas baudžiamosioms byloms dėl nusikalstamųjų darbų, padarytų valstybės teritorijoje arba užsienyje prieš valstybės saugumą“. Be to, pagal 20 straipsnio nuostatas Apeliaciniai Rūmai buvo kompetentingi nagrinėti ir tas bylas, „<…> kurias jiems paveda kiti įstatymai“.

Baudžiamojo proceso įstatymo 277 straipsnyje buvo reglamentuota kvotos ir tardymo nutraukimo tvarka. Tam prokuroras privalėjo surašyti nutarimą, kurį nukentėjusysis per dvi savaites nuo pranešimo apie nutarimo priėmimą dienos galėjo apskųsti Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui (nuo 1933 m. rugsėjo 15 d. – Apeliaciniams Rūmams), kuris tokius skundus sprendė tvarkomajame posėdyje. Be to, Apeliaciniai Rūmai nagrinėjo skundus dėl apygardos teismų nutarimų ir prokurorų išvadų nutraukti kaltinamąjį persekiojimą. Skundą Apeliaciniams Rūmams nukentėjusysis galėjo paduoti per vieną mėnesį nuo apygardos teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Pagal Civilinio proceso įstatymo 1331 straipsnį Apeliaciniai Rūmai taip pat buvo „instancija, leidžianti išieškoti nuostolių atlyginimą dėl neteisėtų teisėjų, prokurorų ir kt. teismo valdininkų veiksmų“.