Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Apeliacinių Rūmų sudėtis

Informacija atnaujinta 2020-12-14 19:30:24

Apeliacinius Rūmus sudarė pirmininkas ir kiti teisėjai. Teisėjais tarpukario Lietuvoje galėjo tapti ne jaunesni kaip 25 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Be to, jie turėjo išlaikyti teisėjo egzaminą ir bent vienus metus atlikti tarnybą teismo kandidatu. Asmuo, tapęs apylinkės teismo teisėju ir išdirbęs bent trejus metus, galėjo būti skiriamas apygardos teismo teisėju. Apeliacinių Rūmų teisėju galėjo tapti asmuo, kuris bent šešerius metus yra dirbęs apygardos teismo teisėju, o Apeliacinių Rūmų pirmininku – bent devynerius metus dirbęs apygardos teismo teisėju.

Visų be išimties teismų teisėjus skyrė Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu. Kandidatus Apeliacinių Rūmų teisėjų pareigoms eiti, o tiksliau – jų sąrašą, sudarydavo Apeliacinių Rūmų visuotinis susirinkimas. Šis sąrašas buvo sudaromas kiekvienų metų balandį ir pateikiamas teisingumo ministrui, kuris turėjo teisę Respublikos Prezidentui teikti ir sąraše nenurodytą asmenį.

1933 m. rugpjūčio 12 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona „Vyriausybės žiniose“ paskelbė Apeliacinių Rūmų etatų sąrašą, pagal kurį Apeliacinius Rūmus sudarė teismo pirmininkas, penki teisėjai ir 13 teismo tarnautojų. Respublikos Prezidentas paskyrė Apeliacinių Rūmų pirmininką, kuriuo tapo Jonas Gudauskis, ir penkis teisėjus – Mykolą Mataitį, Mečislovą Rašinską, Sergejų Dorošuką, Silvesterį Leoną ir Eduardą Balbachą. 1934 m. vasario 8 d. Apeliacinių Rūmų etatų sąrašas buvo papildytas trimis naujais teisėjų etatais. Šis etatų sąrašas įsigaliojo 1934 m. kovo 1 d., šią dieną Apeliacinių Rūmų teisėjų pareigas pradėjo eiti nauji Respublikos Prezidento paskirti teisėjai – Saliamonas Baltūsis, Kazys Kazlauskas, Simanas Žilinskas.

1934 m. birželio 16 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Silvesterį Leoną Respublikos Prezidentas paskyrė Kariuomenės teismo pirmininku, į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą 1934 m. liepos 5 d. buvo paskirtas Povilas Budrevičius. 1934 m. spalio 1 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Simaną Žilinską Respublikos Prezidentas paskyrė Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininku, o į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą 1934 m. spalio 16 d. buvo paskirtas Alfonsas Augustauskas-Bredikis. 1935 m. lapkričio 1 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Mykolą Mataitį Respublikos Prezidentas paskyrė Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininku (įsakymas Nr. 1007), o į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą tą pačią dieną buvo paskirtas Adolfas Ronkus (įsakymas Nr. 1008).

1938 m. gruodžio 5 d. Respublikos Prezidentas A. Smetona teisingumo ministru paskyrė Apeliacinių Rūmų pirmininką Joną Gudauskį. Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigas jis vėl ėjo nuo 1939 m. kovo 29 d. Jonui Gudauskiui tapus teisingumo ministru, laikinai Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigas ėjo Apeliacinių Rūmų teisėjas Sergejus Dorošukas. Manytina, kad būtent tokia situacija, kai Apeliaciniai Rūmai neteko pirmininko, o jo pavaduotojo pareigybė nebuvo numatyta, vertė peržiūrėti Apeliacinių Rūmų sudėtį.

1939 m. sausio 9 d. buvo pakeistas 1933 m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymo 8 straipsnis, nurodant, kad Apeliacinius Rūmus sudaro ne tik pirmininkas ir kiti teisėjai, bet ir antrininkas, kuris pagal teisėjų vietų vyresnumą, nustatytą 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo 132 straipsnyje, prilygo Vyriausiojo Tribunolo teisėjo pareigoms ir faktiškai buvo Apeliacinių Rūmų pirmininko pavaduotojas (Apeliacinių Rūmų teisėjo pareigos prilygo Apygardos teismo skyriaus pirmininko pareigoms, o Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigos – Vyriausiojo Tribunolo skyriaus pirmininko pareigoms). Tą pačią dieną „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Teisingumo ministerijos etatų sąrašo pakeitimas, papildant Apeliacinių Rūmų etatų sąrašą antrininko pareigybe (13A kategorija) ir vieno teisėjo etatu (11A kategorija).

1939 m. sausio 10 d. (Jonui Gudauskiui einant teisingumo ministro pareigas) Apeliacinių Rūmų teisėją Sergejų Dorošuką Respublikos Prezidentas paskyrė Apeliacinių Rūmų antrininku (įsakymas Nr. 39), o Panevėžio apygardos teismo teisėją Vincą Šarką – Apeliacinių Rūmų teisėju (įsakymas Nr. 45). Be to, 1939 m. sausio 10 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Saliamoną Baltūsį Respublikos Prezidentas paskyrė Vyriausiojo Tribunolo teisėju (įsakymas Nr. 31), tad į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą buvo paskirtas Petras Niuneva (įsakymas Nr. 32).

Daugiau žymesnių pokyčių Apeliacinių Rūmų sudėtyje nebuvo iki pat nepriklausomai Lietuvai tragiškų 1940 m. birželio mėnesio įvykių. Manytina, kad, jausdami 1940 m. birželio 14 d. Maskvos ultimatumo Lietuvos Vyriausybei grėsmę, Apeliacinių Rūmų teisėjai Sergejus Dorošukas, Mečislovas Rašinskas, Eduardas Balbachas pateikė prašymus atleisti juos iš einamų pareigų. Pareigas jie nustojo eiti 1940 m. liepos 5 d., tačiau visiškai netrukus dar blogesnis likimas ištiko visus Apeliacinius Rūmus.

Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai Lietuvą faktiškai valdė sovietai ir SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo Lietuva oficialiai buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį, teisingumą Lietuvoje turėjo vykdyti Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas, apskričių ir liaudies teismai. Todėl 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba išrinko visiškai naujos sudėties Lietuvos TSR Aukščiausiąjį Teismą ir taip panaikino Vyriausiąjį Tribunolą bei Apeliacinius Rūmus, o 1940 m. spalio 16 d. priėmė šio teismo veikimo laikinuosius nuostatus. Pažymėtina, jog faktiškai iki 1940 m. pabaigos buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios institucijos ir įvestas sovietų valdžios modelis, įdiegta sovietinė politinė sistema.

Istorijos pokyčiai lėmė, jog prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams ir Lietuvoje kilus pasipriešinimui sovietiniam režimui, 1941 m. birželio 23 d. sukilėliams užėmus strategines įstaigas, remiantis 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindais, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas ir paskelbta iš naujo sudarytos Laikinosios Vyriausybės sudėtis. 1941 m. liepos 2 d. nutarimu Laikinoji Vyriausybė panaikino sovietinės okupacijos metu Lietuvoje priimtus įstatymus ir atkūrė Lietuvos Respublikos įstatymus, galiojusius iki 1940 m. birželio 15 d. Buvo atkurti ir anksčiau veikę Lietuvos teismai, tad savo veiklą pradėjo ir Apeliaciniai Rūmai. Deja, tuometė Lietuva nebuvo nepriklausoma valstybė, ji ir toliau išliko okupuota, tik tąsyk jau ne SSRS, o Vokietijos, tad ir Apeliaciniai Rūmai nebuvo tie patys tiek sudėtimi, tiek savo kompetencija.

Pagal 1933 m. Teismų santvarkos įstatymą veikęs Vyriausiasis Tribunolas nebuvo atkurtas. Iš Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių Rūmų buvo sudarytas vienas teismas, kuris ir toliau vadintas Apeliaciniais Rūmais. Teisėjais (iš viso 14 teisėjų) buvo paskirti dirbusieji Apeliaciniuose Rūmuose ir Vyriausiajame Tribunole, o patį teismą sudarė du skyriai – Civilinis ir Baudžiamasis, be to, veikė Ypatingasis skyrius, kurį sudarė teismo pirmininkas ir po du Civilinio bei Baudžiamojo skyrių teisėjus (Ypatingasis skyrius nagrinėjo administracines bylas ir advokatų drausmės bylas). Taigi Apeliaciniams Rūmams buvo teismingos anksčiau Vyriausiajame Tribunole nagrinėtos bylos, ir, priešingai nei tarpukario Lietuvoje veikę Apeliaciniai Rūmai bei šiuo metu veikiantis Lietuvos apeliacinis teismas, Apeliaciniai Rūmai nebuvo vienas visai šaliai apeliacinės instancijos teismas. Rūmai veikė iki 1944 m. antrosios sovietų okupacijos laikotarpio.