Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos apeliacinis teismas
lt
En

Apeliacinių Rūmų sudėtis

Apeliacinių Rūmų įsteigimo diena laikytina 1933 m. rugsėjo 15 d., kai įsigaliojo naujasis Teismų santvarkos įstatymas, ir Apeliaciniai Rūmai pradėjo veikti de facto. Būtent ši data laikyta Apeliacinių Rūmų įsteigimo diena ir tarpukario Lietuvos teisinėje literatūroje.

 

Teismų santvarkos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, jog Apeliacinių Rūmų būstinė yra valstybės sostinėje, tačiau to paties įstatymo 418 straipsnyje teigiama, jog iki Apeliaciniai Rūmai ir Vyriausiasis Tribunolas bus perkelti į Vilnių, jų būstinės bus Kaune. Taigi Apeliaciniai Rūmai įsikūrė Kaune, E.Ožeškienės gatvėje, 10 name, III aukšte, ir čia veikė iki pat 1940 m. rugpjūčio 25 d., kai sovietų okupacinė valdžia panaikino Apeliacinius Rūmus.

 

Naujojo Teismų santvarkos įstatymo 8 straipsnyje numatyta, jog ,,Apeliacinius Rūmus sudaro pirmininkas ir kiti teisėjai”. Remiantis šio įstatymo skyriaus „Teisėjų skyrimas” nuostatomis, teisėjais tarpukario Lietuvoje galėjo tapti ne jaunesni kaip 25 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Be to, jie turėjo išlaikyti teisėjo egzaminą ir bent vienerius metus atlikti tarnybą teismo kandidatu. Asmuo, tapęs apylinkės teismo teisėju ir išdirbęs bent trejus metus, galėjo būti skiriamas apygardos teismo teisėju. Apeliacinių Rūmų teisėju galėjo tapti asmuo, kuris bent šešerius metus yra dirbęs apygardos teismo teisėju, o Apeliacinių Rūmų pirmininku – bent devynerius metus dirbęs apygardos teismo teisėju.

Visų be išimties teismų teisėjus skyrė Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu. Kandidatus Apeliacinių Rūmų teisėjų pareigoms eiti, o tiksliau – jų sąrašą, sudarydavo Apeliacinių Rūmų visuotinis susirinkimas. Šis sąrašas buvo sudaromas kiekvienų metų balandį ir pateikiamas teisingumo ministrui, kuris turėjo teisę Respublikos Prezidentui teikti ir sąraše nenurodytą asmenį.

Kaip jau minėta, 1933 m. liepos 11 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtame Teismų santvarkos įstatyme numatyta, kad Apeliacinius Rūmus sudaro pirmininkas ir kiti teisėjai. Konkretus teisėjų ir apskritai Apeliacinių Rūmų etatų sąrašas buvo nustatytas likus mėnesiui iki įstatymo įsigaliojimo.

1933 m. rugpjūčio 12 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona „Vyriausybės žiniose“ paskelbė Apeliacinių Rūmų etatų sąrašą, pagal kurį Apeliacinius Rūmus sudarė teismo pirmininkas, penki teisėjai ir 13 teismo tarnautojų.

Tuoj pat paskelbus Apeliacinių Rūmų etatų sąrašą Respublikos Prezidentas paskyrė Apeliacinių Rūmų pirmininką, kuriuo tapo Jonas Gudauskis (įsakymo Nr. 651), ir penkis teisėjus: Mykolą Mataitį (įsakymo Nr. 689), Mečislovą Rašinską (įsakymo Nr. 690), Sergejų Dorošuką (įsakymo Nr. 792), Silvesterį Leoną (įsakymo Nr. 798) ir Eduardą Balbachą (įsakymo Nr. 885). Pirmasis teismo pirmininkas ir teisėjai pareigas pradėjo eiti 1933 m. rugsėjo 15 d. (Eduardas Balbachas –1933 m. rugsėjo 18 d.).

Tačiau netrukus, t. y. 1934 m. vasario 8 d., šis Apeliacinių Rūmų etatų sąrašas buvo papildytas trimis naujais teisėjų etatais. Šis etatų sąrašas įsigaliojo 1934 m. kovo 1 d., nuo šios dienos Apeliacinių Rūmų teisėjų pareigas pradėjo eiti nauji Respublikos Prezidento paskirti teisėjai: Saliamonas Baltūsis (įsakymo Nr. 165), Kazys Kazlauskas (įsakymo Nr. 166), Simanas Žilinskas (įsakymo Nr. 167).

1934 metais beveik visi Apeliacinių Rūmų etatai buvo suformuoti. Rūmuose dirbo 21 teismo tarnautojas (18 vyrų ir 3 moterys).

Iki 1939 metų Apeliacinių Rūmų etatų sąrašas beveik nekito, tiesa, buvo koreguojamas teismo tarnautojų kategorijų dydis, sąrašas papildytas vienu kurjerio etatu, tačiau, vertinant Apeliacinių Rūmų sudėtį, iš esmės galima būtų paminėti tik nedaugelį pokyčių.

1934 m. birželio 16 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Silvesterį Leoną Respublikos Prezidentas paskyrė Kariuomenės teismo pirmininku (įsakymo Nr. 497), tad į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą 1934 m. liepos 5 d. buvo paskirtas Povilas Budrevičius (įsakymo Nr. 530).

 1934 m. spalio 1 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Simaną Žilinską Respublikos Prezidentas paskyrė Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininku (įsakymo Nr. 719), o į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą nuo 1934 m. spalio 16 d. buvo paskirtas Alfonsas Augustauskas-Bredikis (įsakymo Nr. 737).

1935 m. lapkričio 1 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Mykolą Mataitį Respublikos Prezidentas paskyrė Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininku (įsakymo Nr. 1007 ), o į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą tą pačią dieną buvo paskirtas Adolfas Ronkus (įsakymo Nr. 1008).

 1938 m. gruodžio 5 d., pasibaigus Antano Smetonos prezidentavimo kadencijai ir iš naujo jį perrinkus antrajai kadencijai, atsistatydino Vlado Mirono vadovaujama Ministrų Taryba. Tą pačią dieną Respublikos Prezidentas A. Smetona vėl pavedė V. Mironui sudaryti Ministrų Tarybą ir patvirtino jos sudėtį, kurioje teisingumo ministru tapo Apeliacinių Rūmų pirmininkas Jonas Gudauskis. Šias pareigas jis ėjo iki 1939 m. kovo 28 d., kai Vokietija įteikė ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Dėl šios priežasties kilo Vyriausybės krizė ir Vyriausybė atsistatydino. Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigas Jonas Gudauskis vėl ėjo nuo 1939 m. kovo 29 d.

 Jonui Gudauskiui tapus teisingumo ministru, laikinai Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigas ėjo Rūmų teisėjas Sergejus Dorošukas. Manytina, jog būtent tokia situacija, kai Apeliaciniai Rūmai neteko pirmininko, o jo pavaduotojo pareigybė nebuvo numatyta, vertė peržiūrėti Apeliacinių Rūmų sudėtį.

 1939 m. sausio 9 d. buvo pakeistas 1933 m. liepos 11 d. Teismų santvarkos įstatymo 8 straipsnis, nurodant, kad Apeliacinius Rūmus sudaro ne tik Pirmininkas ir kiti teisėjai, bet ir antrininkas, kuris pagal teisėjų vietų vyresnumą, nustatytą 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo 132 straipsnyje, prilygo Vyriausiojo Tribunolo teisėjo pareigoms ir faktiškai buvo Apeliacinių Rūmų pirmininko pavaduotoju (Apeliacinių Rūmų teisėjo pareigos prilygo Apygardos teismo skyriaus pirmininko pareigoms, o Apeliacinių Rūmų pirmininko pareigos – Vyriausiojo Tribunolo skyriaus pirmininko pareigoms). Tą pačią dieną „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Teisingumo ministerijos etatų sąrašo pakeitimas, papildant Apeliacinių Rūmų etatų sąrašą antrininko pareigybe (kategorija – 13 A) ir vieno teisėjo etatu (kategorija – 11 A).

 Taip 1939 m. sausio 10 d. (Jonui Gudauskiui esant teisingumo ministru, tad nesant Apeliacinių Rūmų pirmininko) Apeliacinių Rūmų teisėją Sergejų Dorošuką Respublikos Prezidentas paskyrė Apeliacinių Rūmų antrininku (įsakymo Nr. 39), o Panevėžio apygardos teismo teisėją Vincą Šarką – Apeliacinių Rūmų teisėju (įsakymo Nr. 45).

 Be to, 1939 m. sausio 10 d. Apeliacinių Rūmų teisėją Saliamoną Baltūsį Respublikos Prezidentas paskyrė Vyriausiojo Tribunolo teisėju (įsakymo Nr. 31), tad į laisvą Apeliacinių Rūmų teisėjo vietą buvo paskirtas Petras Niuneva (įsakymo Nr. 32).

 Daugiau žymesnių pokyčių Apeliacinių Rūmų sudėtyje nebuvo iki pat nepriklausomai Lietuvai tragiškų 1940 m. birželio mėnesio įvykių. Ko gero, jausdami 1940 m. birželio 14 d. Maskvos ultimatumo Lietuvos Vyriausybei grėsmę, Apeliacinių Rūmų teisėjai Sergejus Dorošukas, Mečislovas Rašinskas, Eduardas Balbachas pateikė prašymus atleisti iš einamų pareigų. Pareigas jie nustojo eiti 1940 m. liepos 5 d., tačiau visiškai netrukus dar blogesnis likimas ištiko visus Apeliacinius Rūmus.

 Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai Lietuvą faktiškai valdė sovietai ir SSRS Aukščiausioji taryba priėmė įstatymą, kuriuo Lietuva oficialiai buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį, jos teritorijoje įsigaliojo 1936 m. SSRS konstitucija. Pagal pastarosios nuostatas, teisingumą Lietuvoje turėjo vykdyti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai. Todėl 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba išrinko visiškai naujos sudėties Lietuvos TSR Aukščiausiąjį teismą ir taip panaikino Vyriausiąjį Tribunolą bei Apeliacinius Rūmus, o 1940 m. spalio 16 d. priėmė šio teismo veikimo laikinuosius nuostatus. Pažymėtina, jog faktiškai iki 1940 m. pabaigos buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios institucijos ir įvestas sovietų valdžios modelis, įdiegta sovietinė politinė sistema.

 Istorijos pokyčiai lėmė, jog prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams ir Lietuvoje kilus pasipriešinimui prieš sovietinį režimą, 1941 m. birželio 23 d. sukilėliams užėmus strategines įstaigas, remiantis 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindais buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas ir paskelbta iš naujo sudarytos Laikinosios Vyriausybės sudėtis. 1941 m. liepos 2 d. nutarimu Laikinoji Vyriausybė panaikino sovietinės okupacijos metu Lietuvoje priimtus įstatymus ir atkūrė Lietuvos Respublikos įstatymus, galiojusius iki 1940 m. birželio 15 d. Atkurti ir anksčiau veikę Lietuvos teismai, tad savo veiklą pradėjo ir Apeliaciniai Rūmai.

 Deja, tuometė Lietuva nebuvo nepriklausoma valstybė, ji ir toliau išliko okupuota, tik tąsyk jau ne SSRS, o Vokietijos, tad ir Apeliaciniai Rūmai nebuvo tie patys tiek sudėtimi, tiek savo kompetencija.

 Pagal 1933 m. Teismų santvarkos įstatymą veikęs Vyriausiasis Tribunolas nebuvo atkurtas. Iš Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių Rūmų buvo sudarytas vienas teismas, kuris ir toliau vadintas Apeliaciniais Rūmais. Teisėjais (iš viso 14) buvo paskirti dirbusieji Apeliaciniuose Rūmuose ir Vyriausiajame Tribunole, o patį teismą sudarė du skyriai – Civilinis ir Baudžiamasis, be to, veikė Ypatingasis skyrius, kurį sudarė teismo pirmininkas ir po du Civilinio bei Baudžiamojo skyrių teisėjus (Ypatingasis skyrius nagrinėjo administracines bylas ir advokatų drausmės bylas). Taigi Apeliaciniams Rūmams buvo teismingos anksčiau Vyriausiajame Tribunole nagrinėtos bylos, ir, priešingai nei tarpukario Lietuvoje veikę Apeliaciniai Rūmai bei šiuo metu veikiantis Lietuvos apeliacinis teismas, Apeliaciniai Rūmai nebuvo vienas visai šaliai apeliacinės instancijos teismas. Rūmai veikė iki 1944 m. antrosios sovietų okupacijos laikotarpio.