Bendro visai šaliai apeliacinės instancijos teismo – Apeliacinių Rūmų – įkūrimas

Lietuvoje apeliacinės instancijos teismų sistema turi gilias šaknis – jos formavimasis vyksta daugiau kaip keturis šimtmečius.

Apeliacinės instancijos teismų sistemos pradžia gali būti siejama su Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo steigimu. XVI a. antroje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje buvo pradėta svarstyti šalies teismų reforma. Vienas šios reformos tikslų buvo apeliacinės instancijos teismo sukūrimas. Didžiausias indėlis vykdant teismų reformą priklauso Steponui Batorui, 1581 m. kovo 1 d. pasirašiusiam Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuostatus. Tribunolas buvo sudaromas rinkėjų valia ir nepriklausė nuo kitų valstybės valdžių, nes teisėjus rinko piliečiai ir karalius neturėjo tiesioginės įtakos. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo steigimas simbolizavo teismų instancinės kontrolės sistemos, kuria suteikiama galimybė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui, kūrimą. Taip Lietuvoje buvo pradėta formuoti apeliacinės instancijos teismų sistema, kurios esminiai elementai išliko iki šių dienų ir gali būti laikomi šiuolaikinio apeliacinio proceso pagrindais. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pradėjęs savo veiklą 1582 m., veikė iki 1795 m., t. y. iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Taigi jo veikla truko daugiau negu 200 metų.

Tolesnis apeliacinės instancijos teismų sistemos plėtros etapas prasidėjo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti „nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Šis aktas tapo pagrindu vėlesnės Lietuvos valstybės raidai, o kartu ir naujajai Lietuvos teismų santvarkai. Pastarąją įteisino pirmasis, iškart po Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių 1918 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas. Šio įstatymo nuostatose numatyta trijų pakopų bendrųjų teismų sistema. Žemiausią teismų grandį sudarė taikos teismai, antrąją – apygardų teismai, o aukščiausioji teisminė instancija buvo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.

Netrukus buvo pastebėta, kad nustatyta teismų sistema turi trūkumų. Iš pradžių buvo įsteigti tik du apygardos teismai (Kauno ir Marijampolės), o trečiasis (Vilniaus), įsteigtas 1920 m., taip ir nepradėjo veikti. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, kaip kasacinės instancijos teismas, buvo sudarytas tik 1921 metais ir tik dėl bylų, kurias buvo išnagrinėję taikos teismai. Taip pat Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas buvo ir apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo apygardos teismai. Taigi bylos dėl sunkesnių nusikaltimų ir sudėtingesnių civilinių ieškinių galėjo būti nagrinėjamos dviejose teismų instancijose, o mažesnės reikšmės bylos, kurias kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėjo taikos teismai, – trijose instancijose.

1933 m. liepos 11 d. buvo priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas (įsigaliojo 1933 m. rugsėjo 15 d.). Instituciniu požiūriu šiuo metu veikianti bendrųjų teismų sistema yra panaši į teismų sistemą, veikusią Lietuvoje 1933–1940 metais. 1933 m. įvykdyta teismų reforma sukūrė instancinę teismų sistemą, kurioje veikė apylinkių ir apygardų teismai, Apeliaciniai Rūmai, Kariuomenės ir pulko teismai bei Klaipėdos krašto teismai. Naujai įsteigti Apeliaciniai Rūmai apeliacine tvarka sprendė dėl apygardos teismuose priimtų sprendimų, pirmąja ir vienintele instancija nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų darbų prieš valstybės saugumą ir kitas įstatymu pavestas bylas. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas iš esmės užėmė kasacinio teismo vietą šioje sistemoje, nes pagrindinė jo funkcija buvo įstatymų aiškinimas. Taigi galima teigti, kad įvykdyta teismų reforma atskyrė apeliacinės ir kasacinės instancijų teismus.

1995 m. sausio 1 d. veiklą pradėjęs Lietuvos apeliacinis teismas simbolizuoja apeliacinės instancijos teismų sistemos, turinčios gilias istorines ištakas, tęstinumą.